Bibliotekų iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadorius Juozas Ališauskas: „Į kiekvieną knygą žiūriu kaip į langą, pro kurį viską galiu pamatyti kitaip“
Teatro, istorijos, matematikos bei geografijos mokytojas Vilniaus Valdorfo mokykloje, paauglystėje nemėgęs poezijos, o dabar pats ją kuriantis. Aktorius ir slemeris, išdrįstantis autentišką ir atvirą savo kūrybą pateikti momentiniam publikos ir vertinimo komisijos teismui ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose slemo poezijos čempionatuose. Žmogus, šiuolaikine poezija vadinantis mineralinio reklamą, tačiau atskleidžiantis, kad gera literatūra pakeitė jo gyvenimą – toks Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos projekto „Metai su knyga“ paauglių skaitymo ambasadorius Juozas Ališauskas. Negražbyliaujantis, tačiau su pasitikėjimu sakantis, kad jam pavyksta sudominti paauglius šia Lietuvoje dar ne itin gerai žinoma poezijos rūšimi, kuri reikalauja drąsos ir atsivėrimo. Būtent tokių susitikimų Juozas tikisi iš akcijos „Metai su knyga“, kurios metu jis aplankys dvylika Lietuvos bibliotekų ir bendruomenių. Jau artimiausiu metu Juozas (kaip ir kiti šios akcijos skaitymo ambasadoriai Gina Viliūnė bei Virgis Šidlauskas) pasidalins pavasario knygos rekomendacija, o ambasadorių susitikimų kalendorius bus paskelbtas balandžio pradžioje. Visos naujienos – interneto svetainėje www.vasarasuknyga.lt ir socialinių tinklų paskyroje „Vasara su knyga“.
Poezija, improvizacija, džiazas, repas. Kur tarp šių dalykų yra slemas? Ar slemas, Jūsų nuomone, yra arčiau literatūros, ar arčiau muzikos, o gal teatro?
Slemas – poezijos varžybos. Arčiausiai literatūros, su minimaliu teatro prieskoniu – tiek, kiek tai liečia atlikimą.
Žodžio meistrų varžytuvės – žinomas reiškinys nuo Antikos laikų. Kuo ypatingos šiuolaikinės poetų varžybos? Trumpai pristatykite taisykles. Ar susirenka daug žiūrovų, ar slemeriai visgi daugiausia klausosi vieni kitų?
Šiais laikais, pilnais nuostabių dalykų ir platformų, kuriose gausu talentų bei įvairiausių žanrų, slemo vertė yra jo gyvybėje – tai, palyginus, efektų neturintis menas, todėl jo stiprybė yra paprastumas ir nuoširdumas, panašiai kaip stand-up komedijoje.
Slemo taisyklės: autorinis tekstas, trys minutės ir jokios pagalbos – t. y., jokios muzikos, kostiumų, daiktų.
Žiūrovų susirenka iki šimto, slemerių būna apie dešimt.
Esate ne tik slemeris, bet ir aktorius, vaidinate Lietuvos nacionaliniame dramose teatre. Ar slemas daro įtaką Jums kaip aktoriui?
Truputį. Abu šie menai yra sceniniai ir juose daug kas priklauso nuo ryšio su žiūrovais. O to ryšio pajautimas – taip pat įgūdis, ateinantis su bet kokia scenine patirtimi.
Kas Jus labiausiai traukia slemo žanre: galimybė būti scenoje, improvizacijos elementas, varžybų sukeliamas adrenalinas, žodžio magija?..
Ryšys. Nuostabus jausmas, kai visa auditorija yra tame pačiame tekste, toje pačioje temoje, tuose pačiuose išgyvenimuose.
Ar pats, būdamas mokinys, mėgote poeziją, ar nesupratote jos ir bodėjotės ja?
Būdamas mokiniu poezijos nevertinau – perskaičiau „Akim tyliųjų ežerų“ (Salomėjos Nėries eilėraščio „Lietuvai“ eilutė – aut.) ir pagalvojau „Vau, kaip originalu tą patį kartot“.
Kodėl šiais laikais esam taip nutolę nuo poetinio žodžio? Nors lietuviai visada būdavo laikomi poetų tauta, bet šiandien vargu ar dažnas, sustabdytas gatvėje, mintinai padeklamuotų eilėraštį…
Man rodos, poezija tiesiog pakeitė savo formą – dabar mes poezijos klausomės drabužių parduotuvėse ir matydami mineralinio reklamą.
Dėl deklamavimo – gal ir gerai. Mokykloje liepdavo iškalt eilėraštį – iškaldavau. Praėjo keleri metai ir pamiršau. O kiek teko matyti žmogų, deklamuojantį klasikinį eilėraštį, dažnai tai būdavo tik palaikant ritmą ir su patosu pilamos eilutės. Panašiai kaip agresyvus repas, daužantis ausis, kol bandai pasimatuoti džinsus.
Suprantu jūsų klausimą. Manau, taip yra todėl, kad poezijai sunku konkuruoti su „Netflix“ dėl žmogaus dėmesio.
Paprašytas apibūdinti save projekto „Metai su knyga“ auditorijai, parašėte: „Literatūra parodė man, kad viskas gali būti kitaip“. Koks buvo Jūsų įsimintiniausias susitikimas su literatūra ir kada tai įvyko? Kokia literatūra Jums yra padariusi didžiausią įtaką?
Viską pakeitė Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“. Būdamas dvidešimties perskaičiau ir supratau, kiek daug magijos galima įžiūrėti kasdienybėje. Ir kaip ta kasdienybė su savo pilkais sovietiniais dangoraižiais, kasdieniais klausimais „Ką valgei?“ ir per Kalėdas girdimomis evangelijomis gali staiga pasirodyti kitaip – įdomiau, paslaptingiau.
Nuo to laiko į kiekvieną knygą žiūriu kaip į dar vieną langą, pro kurį viską galiu pamatyti kitaip.
Dalyvaujate ir laimite ne tik nacionalinius slemo konkursus, bet atstovaujate Lietuvai ir tarptautinėse varžybose. Ar tuomet atliekate kūrinius anglų kalba? Kurios tarptautinės slemo varžybos Jums yra palikusios didžiausią įspūdį ir kodėl?
Užsienyje pasirodydavau lietuvių kalba – o žmonės tokiuose renginiuose vertina negirdėtas kalbas, po renginio prieina, pakartoja kokį įstrigusį žodį.
Didžiausią įspūdį paliko pasaulio čempionatas Rio de Žaneire – labai skirtingi poetai, visus labai mylinti publika, galinga energija ir tekstai, po kurių lieka mintis, kad dar yra kur augti.
Ar dar negalvojate apie savo slemo tekstų rinkinio leidybą?
Retkarčiais vis kas nors pasiūlo, tačiau veiksmų niekada nesiėmiau. Vis dar jaučiuosi nepakankamai geras.
Esate ne tik aktorius ir slemeris, bet ir mokytojas, taip pat vedate slemo edukacijas mokiniams. Ar tiesa, kad netgi tie paaugliai, kurie visai nemėgsta skaityti, bemat susižavi slemu? Kaip Jums pavyksta juos sudominti?
Dažniausiai net tie moksleiviai, kurie neprijaučia literatūrai, vis tiek būna dėmesingi slemui, kadangi tai vis dėlto išstojimas prieš publiką, drąsos ir atvirumo momentas. Kažkaip man kol kas labai sekasi – visi mano sutinkami paaugliai į slemą žiūri atvirai ir man papildomai jų dominti netenka.
Kuris Lietuvos ar užsienio slemo atlikėjas Jums yra padaręs stipriausią įspūdį, apie kurį esate pagalvojęs: iki jo (jos) dar turėčiau patobulėti?
Stipriausią įspūdį paliko meksikietis Alejandras Jimenezas. Teko girdėti jo tekstą apie narkotikų kartelių susišaudymą, vykusį prie vienos Meksikos mokyklos, bei mokytoją, kuri su vaikais dainavo apie lietų iš saldainių, kad vaikai negirdėtų šūvių.
Po šio teksto nusprendžiau, kad norėčiau dažniau kalbėti apie tokio stiprumo įvykius.
Atskleiskite, kur ir kada Vilniuje renkasi slemo mėgėjai?
Vilniuje slemas vyksta kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį bare „Peronas“.
Ko gali tikėtis paaugliai, kurie „Metų su knyga“ renginiuose ateis su Jumis susitikti?
Atviro pokalbio. Tokie pokalbiai nuostabūs, kadangi susitinki su nepažįstamais žmonėmis – statistiškai, turbūt pirmą ir paskutinį kartą. Todėl vertini tą valandą, o kadangi abi pusės viena kitos turbūt nebepamatys – gali būti maksimaliai atviras.
Kada paskutinį kartą lankėtės bibliotekoje?
Prieš savaitę. Ieškojau knygos pavasario rekomendacijai.
Įsimintinų, drąsių ir atvirų susitikimų!
Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos informacija
